„Šv. Jono bažnyčios atstatymas – tai ne tik labai ambicingas, svarbus ir dvasingas projektas, kartu tai – ir istorinio teisingumo atkūrimo aktas, sutelkęs ir suvienijęs skirtingų pažiūrų, konfesijų, tautybių klaipėdiečius ir ne tik.

Šio projekto įgyvendinimo istorijoje labai svarbus vaidmuo tenka ir valstybinėms bei tarptautinėms institucijoms, ir tai yra dar vienas šio didingo ir dvasingo statinio svarbos ir reikšmės įrodymas.

Tad tesuvienija visus mus šis kilnus darbas, sutelkdamas visų mūsų mintis, vizijas, pastangas dėl bendro labo, bendro mus vienijančio tikslo – atstatyti Švento Jono bažnyčią Klaipėdoje.“

„Švento Jono bažnyčia, tokiu vardu žinoma nuo 1857 metų, buvo daugiau nei vien pagrindiniai Klaipėdos miesto maldos namai. Sudarydama vieną erdvę su greta buvusia pagrindine miesto mokykla, parapijos namais, ji kūrė dvasinį senosios Klaipėdos centrą. Didelė dalis klaipėdiečių bendruomenės čia ne tik pasitikdavo į gyvenimą atėjusius ir išlydėdavo iš jo išeinančius savo narius. Čia buvo ugdomos asmenybės, vedama tiesiuoju gyvenimo keliu išganymo link, mokoma dorovės ir humaniškumo.“

„Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymas man yra istorinės ir kultūrinės šios žemės atminties, Prūsų Lietuvos, kur aš gimiau, užaugau ir subrendau kaip asmenybė, sugrąžinimas ir įprasminimas.

Esu prūsė ir jaučiu pareigą išsaugoti ir įkvėpti klaipėdiečius suvokti savąjį tapatumą su šia žeme, kad į Klaipėdą, Mėmelį, įleistos ir jų šaknys. Kiekvienas mūsų esame Klaipėdos miesto istorijos tęsėjai ir puoselėtojai.“

„Šv. Jono bažnyčia – Klaipėdos protestantiško, prūsiško, multikultūrinio miesto simbolis. Kažkodėl šį miestą vis bandoma matyti Didžiosios Lietuvos istorinio paveikslo dalimi, tarsi ignoruojant miesto ypatingą praeitį ir šaknis. Žinoma, apie šaknis sudėtinga kalbėti smėlio pustomoje erdvėje, tačiau tikiu, jog kartu su atstatomais bažnyčios bokštais atrasime ir šio miesto veidą bei išskirtinumą.“

„Nugriauti ar atstatyti – abiem atvejais sprendžia pats žmogus. Archeologiniais tyrimais Šv. Jono bažnyčios apnuoginti pamatai atvirai kviečia mus permąstyti ir pasimatuoti savo santykį su prarastu senosios Klaipėdos kultūros ir dvasios lopšiu, priartėti prie čia palaidotų gyventojų, atminti ir kartu pratęsti po karo uostamiestį palikusių žmonių istoriją. Atstatyti – tai pareikšti, kad rūpi. Atkurti – tai suteikti šių dienų stipriausią kūrybinį potencialą. Stebėdami ar įsitraukdami į šį procesą, mes jau dalyvaujame istoriniame įvykyje, kuris tik laiko perspektyvoje įgaus savuosius kontūrus.“

„Šv. Jono bažnyčia Klaipėdoje architektams yra ypatingos reikšmės objektas visomis savo egzistavimo formomis – tiek jos istorijos pasakojimu, vaizdais fotografijose ar kaip atstatymo idėja. Senamiesčius įmanoma pažinti ir skaityti kaip buvusio gyvenimo dekoracijas, o Klaipėdos senamiestyje ilgą laiką pagrindinis vaidmuo buvo suteiktas būtent šiai bažnyčiai. Be jos materialaus pavidalo Klaipėdos senamiestis stokoja regimos, erdvinę kompoziciją vienijančios idėjos, o pasakojimas yra liūdnas. Manau, svarbu grąžinti pagrindinį senamiesčio aktorių į sceną, kad savo buvimu primintų mums apie aukštesnius nei kasdienybė žmogaus polėkius ir gebėjimus, kad paskatintų ir mus išliekamąją vertę turinčiai kūrybai.“

„Iš tiesų Klaipėdoje aš labai pasigendu istorinių vertikalių. Po Antrojo pasaulinio karo mieste praktiškai nebeliko bokštų, buvo sugriautos visos bažnyčios ir aukštesni pastatai, tad senamiesčiui iki šiol trūksta istorinio architektūrinio išbaigtumo. Klaipėda yra seniausias Lietuvos miestas, todėl atstatyta Šv. Jono bažnyčia ir Klaipėdos pilies bokštas jaukiai įsilietų į senamiesčio kontekstą, o ateities kartoms primintų sudėtingą mūsų miesto istoriją.
Smagu, kad mieste kasmet vis gausėja jachtų stiebų, liudijančių, kad gyvename uostamiestyje, bet taip pat akivaizdu, kad Klaipėdai trūksta bokštų, kurie taptų simboliniais orientyrais atplaukiantiems.“