Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Kuo išskirtinė ikikarinės bažnyčios architektūra?

 

Nors bažnyčios fasadai nebuvo vientisi, vyravo gotikinis, būta romaninio stiliaus formų, tačiau visą bažnyčią būtų galima priskirti neogotikos architektūriniam stiliui. Bažnyčia buvo halinė, trinavė ir gerokai didesnė nei ankstesnė. Klaipėdos senamiestyje ji išsiskyrė savo dydžiu, tad ne veltui buvo vadinama katedra. Bažnyčia turėjo dvi apsides ir aukščiausią mieste bokštą, kuriame veikė kurantai. 

 

Po didžiojo 1854 metų Klaipėdos gaisro Šv. Jono bažnyčia buvo atstatyta, naudojant senos bažnyčios pamatus ir mūro liekanas. Projektą parengė garsus laikmečio architektas Frydrich’as August’as Stüler’is. 1857 m. rugsėjo 13 d. įvyko bažnyčios pašventinimo iškilmės. Po šešerių metų iškilo didysis bokštas. Bažnyčia buvo 44x25 m dydžio, su dvejomis apsidėmis ir 75 m bokštu. 

 

Visą bažnyčią būtų galima priskirti neogotikos architektūriniam stiliui. Visgi bažnyčios fasadai nebuvo vientisi, vyravo gotikinės formos ir iš romaninio stiliaus perimtas arkatūrinis karnizas, kuris puošė apsidę. Šoniniuose fasaduose buvo išmūryta po penkis trikampius frontonus.

 

Bokšto viršutinė dalis buvo lengva, tarsi ažūrinė. Varpinė siekė 75 metrų aukštį. Viršutinė jo dalis buvo aštuoniakampė ir stovėjo ant masyvaus keturkampio tūrio. Šių detalių sandūroje, apstatytoje nedideliais frontonėliais, buvo apžvalgos aikštelė. Bokšte veikė kurantai, varpai ir laikrodis.

 

Klaipėdoje tai buvo aukščiausias visuomeninis pastatas ir svarbiausias miesto vertikalus akcentas, geografinis miesto centras.