Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Istorija

 

Bažnyčios istorija

Švento Jono bažnyčią savo atmintyje išsaugojo retas dabarties žmogus. Aukščiausias mieste, jūreiviams švyturiu tarnavęs bokštas ir didžiausia miesto liuteronų evangelikų šventovė geriau žinoma iš knygų, nublukusių fotografijų, istorinės medžiagos ir retų senųjų klaipėdiečių pasakojimų. Tuščias sklypas dabartinės Turgaus gatvės gale ilgus metus tyliai bylojo pamirštą miesto istoriją, kurią karts nuo karto pokalbiui prikelia archeologai, istorikai ir menininkai. Iš turimos istoriografinės ir archeologinės medžiagos žinoma, kad prasidėjusi Šv. Jono bažnyčios statyba 1696 metais buvo svarbus miesto įvykis. Jam ruoštasi, rinktos lėšos, telktos intelektinės pajėgos. Tačiau bažnyčios statybas stabdė lėšų stygius, kartą suniokojo ir gaisras. 

 

Seniausia dabartiniame senamiestyje žinoma vokiečių liuteronų bažnyčia Klaipėdoje pastatyta tarp 1562 ir 1571 metų Dangės upės kairiajame krante. Arčiau miesto ją nuspręsta perkelti XVII a. pirmojoje pusėje, ėmus formuoti miesto bastioninius įtvirtinimus. Bažnyčios statybai buvo skirti penki sklypai Didžiojo Turgaus gale, kurie po 1678 m. Klaipėdą nusiaubusio gaisro specialiai palikti neužstatyti.

 

Statybos pradžia

Senojoje bažnyčioje prie Dangės atlaikius sekmadienines pamaldas, simbolinį kertinį akmenį 1697 metų pavasarį dabartiniame Šv. Jono bažnyčios sklype padėjo karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas. Liuteronų maldos namai naujoje vietoje pašventinti 1706 m. sausio 18 d. per Prūsijos karaliaus Friedricho I karūnavimo penktųjų metinių šventę. Įdomu tai, jog bažnyčios bokštas iškilo beveik šimtmečiu vėliau. Gavus finansinę Klaipėdos pirklių paramą, darbai buvo atlikti per aštuonis mėnesius ir 1790 metų lapkritį įvyko užbaigto bokšto vainikavimo šventė. Bokšte be laikrodžio buvo įrengti keturi varpai, o bokšto su smaile aukštis siekė 61 metrą. 

 

Gaisras

Katastrofiškas 1854 metų spalio gaisras sunaikino tris Klaipėdos miesto bažnyčias, ugnies neatlaikė ir vokiečių bažnyčia, į kurią tikintieji buvo sunešę pinigų ir brangenybių. Tų įvykių liudininkas rašė, esą po gaisro išoriniai bažnyčios ir bokšto mūrai, masyvios kolonos ir arkos atrodė kaip įstabūs griuvėsiai, išsiskyrę tarp visiškai sudegusių namų kaimynystėje. 

 

Rekonstrukcija

Visgi po trejų metų, dar nebaigus darbų, įvyko atstatytosios bažnyčios pašventinimo iškilmės. Jose dalyvavo iš Karaliaučiaus atvykę Prūsijos karaliaus atstovai ir kiti svarbūs karalystės asmenys. Pats monarchas Friedrichas Wilhelmas IV, nors kviestas į šias iškilmes, neatvyko, bet atsiuntė „malonės kupiną atsisakymą“. Prūsijos karalius vaikystėje vienerius karo metus praleido Klaipėdoje. Monarchas, tikėtina, šiam miestui buvo neabejingas, mat praėjus dešimčiai dienų po Didžiojo gaisro Friedrichas Wilhelmas IV pasiuntė piniginę paramą be namų likusiems Klaipėdos vargšams. Vokiečių bažnyčios atstatymo architektas Augustas Stüleris buvo faktinis Prūsijos karaliaus architektas, tad remiantis liudijimais ir kitais šaltiniais, daroma prielaida, kad prie bažnyčios projektavimo prisidėjo ir pats valdovas. Teigiama, kad  Friedrichas Wilhelmas IV galėjo būti penkių frontonų iš abiejų pusių „įpaišymo“ į projektą pagal Magdeburgo katedros pavyzdį autorius, kiti šaltiniai mini, jog karaliaus parėdymu pastato viduje atsirado tunelinės formos skliautai bei konkreti stogo forma. O istorikas Johannas Karlas Sembritzkis mini, esą karalius statybos projektą savo ranka keitė daug kartų.

 

Bokštas – miesto dominantė

 

Bažnyčios bokštui ir šį kartą iškelti iki smailės pritrūko pinigų. Jo statyba užbaigta po šešerių metų, mirus vienam turtingiausių miesto pirklių Julijui Ludwigui Wieneriui. Tiesa, tik dalis jo turto – 6 tūkst. talerių – buvo panaudoti bokšto statybai. 75 metrų aukščio bokštas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo aukščiausias Klaipėdoje visuomeninės paskirties statinys ir vertikali, iš visų pusių matoma miesto dominantė. Iki aukščiausiojo smailės taško vedė laiptai, palypėti buvo įmanoma net iki kryžiaus ir vėjarodės. Bokštas tarnavo kaip apžvalgos aikštelė, greta buvo įrengtas laikrodis su keturiais ciferblatais, o laiką mušė ir tikinčiuosius bažnyčion kvietė trys varpai. 

 

Bažnyčios griūtis ir atkūrimas

Viso miesto gyvenimą sujaukė Antrasis pasaulinis karas – į subombarduotą Klaipėdą sovietai įžengė 1945 metų sausį. Šv. Jono bažnyčia, kaip ir daugelis kitų mieste stovėjusių maldos namų, buvo smarkiai apgriauta, o naujieji šeimininkai ją sulygino su žeme. Tačiau pirmieji po karo į miestą atsikraustę civiliai dar mena Šv. Jono bažnyčios vietoje buvusius įspūdingus griuvėsius, kurių po truputį neliko. 

 

Vėliau, 1963 metais, Šv. Jono bažnyčios vietoje buvo pastatyta universalinė parduotuvė, vadinta mediniu univermagu, šalia jos – miesto tualetas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir po truputį ėmus domėtis Klaipėdos miesto istorija, naujiesiems Klaipėdos gyventojams parūpo buvusios bažnyčios atminimo išsaugojimas. 1994–1995 metais atlikus archeologinius tyrimus bažnyčios kontūrai buvo pažymėti gyvatvore. Klaipėdos istorikų, archeologų, liuteronų evangelikų ir miesto šviesuomenės dėka gimė šventovės atstatymo idėja.

 

Tekstas parengtas pagal Safronovas, V. Buvusios bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24, istorinis tyrimas. Klaipėda, 2017.