Bažnyčios istorija
Švento Jono bažnyčią savo atmintyje išsaugojo retas dabarties žmogus. Aukščiausias mieste, jūreiviams navigaciniu orientyru tarnavęs bažnyčios bokštas ir didžiausia miesto liuteronų evangelikų šventovė geriau žinoma iš knygų, nublukusių fotografijų, istorinės medžiagos ir retų senųjų klaipėdiečių pasakojimų. Tuščias sklypas dabartinės Turgaus gatvės gale ilgus metus tyliai bylojo pamirštą miesto istoriją, kurią karts nuo karto pokalbiui prikelia archeologai, istorikai ir menininkai. Iš turimos istoriografinės ir archeologinės medžiagos žinoma, kad prasidėjusi Šv. Jono bažnyčios statyba 1696 metais buvo svarbus miesto įvykis. Jam ruoštasi, rinktos lėšos. Tačiau bažnyčios statybas stabdė lėšų stygius, kartą suniokojo ir gaisras.
Seniausia dabartiniame senamiestyje žinoma Vokiečių liuteronų bažnyčia Klaipėdoje pastatyta tarp 1562 ir 1571 metų Dangės upės kairiajame krante. Į kitą miesto vietą ją nuspręsta perkelti XVII a. pabaigoje, tobulinant miesto bastioninius įtvirtinimus. Bažnyčios statybai buvo skirti penki sklypai Didžiojo Turgaus gale, kurie po 1678 m. Klaipėdą nusiaubusio gaisro specialiai palikti neužstatyti.
Statybos pradžia
Senojoje bažnyčioje prie Dangės atlaikius sekmadienines pamaldas, simbolinį kertinį akmenį 1697 metų pavasarį dabartiniame Šv. Jono bažnyčios sklype padėjo karališkojo dvaro vyresnysis pamokslininkas dr. Bernhardas von Sandenas. Liuteronų maldos namai naujoje vietoje pašventinti 1706 m. sausio 18 d. per Prūsijos karaliaus Friedricho I karūnavimo penktųjų metinių šventę. Įdomu tai, jog bažnyčios bokštas iškilo beveik šimtmečiu vėliau. Statybą finansavo pirklių korporacija, darbai buvo atlikti per aštuonis mėnesius ir 1790 metų lapkritį įvyko užbaigto bokšto vainikavimo šventė. Bokšte be laikrodžio buvo įrengti keturi varpai, o bokšto su smaile aukštis siekė 61 metrą.
Gaisras
Katastrofiškas 1854 metų spalio gaisras sunaikino tris Klaipėdos miesto bažnyčias, ugnies neatlaikė ir Vokiečių bažnyčia, į kurią tikintieji buvo sunešę pinigų ir brangenybių, tikėdamiesi apsaugoti nuo ugnies. Tų įvykių liudininkas rašė, esą po gaisro išoriniai bažnyčios ir bokšto mūrai, masyvios kolonos ir arkos atrodė kaip įstabūs griuvėsiai, išsiskyrę tarp visiškai sudegusių namų kaimynystėje.
Atstatymas
Visgi po trejų metų, dar nebaigus darbų, įvyko atstatytosios bažnyčios pašventinimo iškilmės. Jose dalyvavo iš Karaliaučiaus atvykę Prūsijos provincijos valdžios ir Bažnyčios aukšti pareigūnai. Pats monarchas Friedrichas Wilhelmas IV, nors kviestas į šias iškilmes, neatvyko, bet atsiuntė „malonės kupiną atsisakymą“. Prūsijos karalius vaikystėje vienerius karo metus praleido Klaipėdoje. Monarchas, tikėtina, šiam miestui buvo neabejingas, mat praėjus dešimčiai dienų po Didžiojo gaisro Friedrichas Wilhelmas IV pasiuntė piniginę paramą be namų likusiems Klaipėdos vargšams. Vokiečių bažnyčia buvo atstatyta pritaikius tipinį Prūsijos architekto Augusto Stülerio projektą (su juo tai suderinus), bet vietoje darbus koordinavo uosto statybos inspektorius Peteris Ludwigas Bleeckas. Teigiama, kad Friedrichas Wilhelmas IV galėjo būti penkių frontonų iš abiejų pusių „įpaišymo“ į projektą pagal Magdeburgo katedros pavyzdį autorius, kiti šaltiniai mini, jog karaliaus parėdymu pastato viduje atsirado tunelinės formos skliautai bei konkreti stogo forma. O istorikas Johannesas Karlas Sembritzkis mini, esą karalius statybos projektą savo ranka keitė daug kartų.
Bokštas – miesto dominantė
Bažnyčios bokštui ir šį kartą iškelti iki smailės pritrūko pinigų. Jo statyba užbaigta po šešerių metų, mirus vienam turtingiausių miesto pirklių Julijui Ludwigui Wieneriui. Tiesa, tik dalis jo palikimo, kuris atiteko miestui pagal jo testamentą – 6 tūkst. talerių – buvo panaudoti bokšto statybai. 75 metrų aukščio bokštas iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo aukščiausias Klaipėdoje visuomeninės paskirties statinys ir vertikali, iš visų pusių matoma miesto dominantė. Iki aukščiausiojo smailės taško vedė laiptai, palypėti buvo įmanoma net iki kryžiaus ir vėjarodės. Bokštas tarnavo kaip apžvalgos aikštelė, greta buvo įrengtas laikrodis su keturiais ciferblatais, o laiką mušė ir tikinčiuosius bažnyčion kvietė trys varpai.
Bažnyčios nugriovimas ir atkūrimas
Viso miesto gyvenimą sujaukė Antrasis pasaulinis karas – į subombarduotą Klaipėdą Raudonoji armija įžengė 1945 metų sausį. Šv. Jono bažnyčia, kaip ir daugelis kitų mieste stovėjusių maldos namų, buvo smarkiai apgriauta, o naujieji šeimininkai ją sulygino su žeme. Tačiau pirmieji po karo į miestą atsikraustę civiliai dar mena Šv. Jono bažnyčios vietoje buvusius įspūdingus griuvėsius, kurių po truputį neliko.
Vėliau, 1963 metais, Šv. Jono bažnyčios vietoje buvo pastatyta universalinė parduotuvė, vadinta mediniu univermagu, šalia jos – viešas tualetas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1994–1995 metais buvo atlikti archeologiniai tyrimai, pagal atidengtus pamatus nustatytas bažnyčios perimetras. Senųjų gyventojų iniciatyva 1996 m., gegužės 22 d. virš pamatų buvo užsodinta gyvatvorė ir tądien sklypas simboliškai atvertas miestiečiams. Ilgainiui Klaipėdos istorikų, archeologų, evangelikų liuteronų ir miesto šviesuomenės dėka gimė šventovės atstatymo idėja.
Tekstas parengtas pagal Safronovas, V. Buvusios bažnyčios Klaipėdoje, Turgaus g. 24, istorinis tyrimas. Klaipėda, 2017.