Archeologų tyrinėjimai Šv. Jono bažnyčios teritorijoje suteikė nekasdienę galimybę bent fragmentiškai pažinti čia palaidotus miestiečius, kadais išlydėtus į paskutinę kelionę. Laidota čia buvo tankiai, iki pat XVIII a. pabaigos. Kapinės uždarytos 1781 m. Kiek čia guli palaikų, šiuo metu negali pasakyti nė archeologai. Iki 2021 m. palaidojimai bažnyčios viduje ir šventoriuje nebuvo tirti sistemingai. Pradėjus detaliai tyrinėti bokšto statybai reikiamą sklypo dalį, mirusiųjų skeletų rasta 61 (R. Nabažaitė 2020-2021 m. tyrimai). Iš ankstesnių tyrimų (V. Žulkus, R. Sprainaitis) žinoti dar 6. Bendras jų kiekis gali siekti per kelis šimtus. Istoriniai duomenys byloja, kad perkėlus Vokiečių bažnyčią į šią vietą, buvo perkelta ir dalis ten buvusių palaikų. Tačiau kurioje vietoje jie tiksliai ilsisi, nė istorikai, nė archeologai negali pasakyti. Johannas Heinrichas Griesingeris (1701 m.) – diakonas yra vienas jų, kartu su vėliau mirusios žmonos palaikais perlaidotas tikėtina pačioje bažnyčioje. Svarbu pažymėti, kad bažnyčios viduje buvo laidojami garbingiausi evangelikų liuteronų bendruomenės nariai, o jos šventoriuje – visi vietos parapijiečiai. Kurį laiką čia buvo pagrindinė miestiečių liuteronų laidojimo vieta, tad atsisveikinimo procesijų miesto širdyje netrūko. Intensyviai laidota todėl, kad XVIII a. pirmoje pusėje vykdant gynybinių įtvirtinimų plėtrą buvo uždarytos senosios miesto kapinės (prie dabartinio senojo turgaus). Ant jų supiltas bastionas iki šiol storu žemės patalu saugoja išėjusių Klaipėdos gyventojų amžinąją buveinę. 1781 m. buvo apjuostos lentų tvora, o 1740 metais imta statyti mūrinę. Po bažnyčios atstatymo šventoriaus tvora nugriauta, vietovė vizualiai susijungė su greta buvusiomis gatvėmis, suformuodama didelę miesto aikštę.
1 nuotrauka: Kapai. Pirmasis palaidojimo horizontas, 2021 m. archeologiniai tyrimai. Klaipėdos universiteto nuotr.
2 nuotrauka: Kapai. Pirmojo kapų horizonto fiksacija. Klaipėdos universiteto nuotr.
3 nuotrauka: Kapų archeologiniai tyrimai. Preparavimo procesas. Klaipėdos universiteto nuotr.
4 nuotrauka: Kapų atidengimo procesas. Skeletų preparavimas. R. Nabažaitės nuotr.
Kas palaidoti?
Šių dienų klaipėdiečiai, matydami atkastus mirusiųjų skeletus, dažniausiai klausia, kas čia palaidoti ir ar randama aukso?
Nors archeologai arčiausiai gali priartėti prie mirusiojo palaikų, tačiau identifikuoti konkretų asmenį, nesant specifinių įrašų, kitų šaltinių nuorodų, galimybių nėra. Per karą ar pokariu sunaikintos, išnešiotos antkapinės plokštės, epitafijos taip pat nepaliko pėdsakų, o dokumentais fiksuotas palaidotųjų asmenų sąrašas yra trumpas. Yra žinoma, kad čia ilsisi lenkų magnato iš Žemaitijos, fundavusio bažnyčios altorių, sužadėtinė Anna Reimorowna, palaidota po altoriumi. 1741 m. bažnyčioje atgulė panelė von Borck, o 1749 m. kapitono našlė Juliane Zedmer bei 1772 m. Christina Wilhelmina von Brabänder. Minimas Rusijos laivyne tarnavusio pulkininko Jürgeno von Kruses palaidotas sūnus (1761 m.), o priešais bažnyčios altorių – vieta, skirta von Rummel giminei. Archeologai rado ne vieną galimą šeimos kapavietę, kurią nusako vienas šalia kito sulaidoti mažamečiai ir suaugusieji, tačiau kol kas visi jie arčiau bokšto. Altorinė dalis archeologiškai dar netyrinėta, Rummel giminės palaidojimo vieta bus atskleistos tik ateityje. Reikia tikėtis, kad tuomet pavyks sužinoti, ar bažnyčioje būta rūsių, apie kuriuos vis užsimena istorinių šaltinių nuotrupos. Šiuokart archeologiniai tyrimai to patvirtinti dar negali. Bent arčiau bokšto mirusieji laidoti tiesiog po bažnyčios grindimis.
. 2021 m. archeologiniai tyrimai. R. Nabažaitės nuotr..JPG)
1 nuotrauka: Kapai. Dvigubo kapo preparavimas. A. Dudanavičiaus nuotr.
2 nuotrauka: Kapai. Moters kapas Nr. 45 ir kt. 2021 m. archeologiniai tyrimai. Klaipėdos universiteto nuotr.
3 nuotrauka: Kapas Nr. 20. 2021 m. archeologiniai tyrimai. M. Rapkevičiūtės nuotr.
4 nuotrauka: Kapas Nr. 45 (moters). 2021 m. archeologiniai tyrimai. R. Nabažaitės nuotr.
5 nuotrauka: Kapas Nr. 45. 2021 m. archeologiniai tyrimai. A. Dudanavičiaus nuotr.
6 nuotrauka: Kapo preparavimas. 2021 m. archeologiniai tyrimai. A. Dudanavičiaus nuotr.
Antropologija
Bažnyčios viduje aplinkoje buvo laidoti ir pavieniai asmenys, ir šeimos. Antropologai, ištyrę 61 mirusiojo griaučius, nustatė palaidotus 17 vaikų, 16 moterų, 15 vyrų, o dar 13 suaugusių individų lyties nustatyti nepavyko. Pagal amžiaus pasiskirstymą palaidotų moterų amžiaus trukmė apėmė nuo 20 iki 50 metų, kaip ir vyrų. Vaikai daugiausia mirė eidami 1−7-uosius gyvenimo metus ir tik trys buvo vyresni − 10−18 metų amžiaus. Antropologai, tyrinėdami palaidotųjų kaulus, įvardijo miestiečių sveikatos sutrikimus. Stebina, kad didelė dalis patologinių požymių susiję su intensyvia fizine veikla. Vienos tirtos kaukolės pjūvis liudija autopsiją − pomirtinį mirusio ligonio tyrimą, atliktą siekiant nustatyti mirties priežastį, ligos pobūdį ir jos komplikacijas. Daliai mirusiųjų nustatytas osteofitas (kaulinės ataugos, atsirandančios žmogui senstant ar dėl padidėjusios stuburo apkrovos), periostitas, osteochondritas, rachitas, Šmorlio mazgai (stuburo slankstelio išvarža), akiduobių cribra orbitalia (mažakraujystės požymis, daugiausia vaikų liga), slankstelių ankilozė, danties abscesas, kaklo slankstelių spondiloartrozė ir osteochondrozė, šeivikaulio hiperostozė, ankilozė (patologinis suaugimas dėl traumos ar uždegimo), rhomboid fossa, kryžkaulio spina bifida, slankstelio Scheuermanno ligos (stuburo slankstelių kūnų prieki nių paviršių deformacija, lemianti netaisyklingą stuburo išlinkimą (formuojasi kupra)) ir kt. (antropologinė informacija pagal J. Kozakaitės, R. Brindzaitės tyrimus. Nuotraukos J. Kadikinaitės)
Antropologija. Palaidotųjų pasiskirstymas pagal amžių ir lytį. Brėž. R. Nabažaitės, 2022
Įkapės
O dabar grįžkime prie antrojo klausimo – ar archeologai randa aukso? Deja…
Tyrinėtose vietose aukso nebuvo rasta. Nors tikėtis, kad į amžinojo poilsio kelionę mirusieji galėjo būti išlydėti su puošmenomis, yra pagrindo. Štai ankstesnės Vokiečių bažnyčios (1562–1706), ant kurios pamatų vėliau iškilo saldainių fabrikas, vietoje rasta kapų, turtingų aukso žiedų. Jie eksponuojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Pilies Š poternos ekspozicijoje „Miestas“. Tačiau atstatomos bažnyčios vietoje mirusiųjų laidosena prabanga nepasižymėjo. Sprendžiant iš 61 ištirto kapo, susidaro vaizdas, kad XVIII a. laidota kukliau. Tarp 19-je kapų rastų įkapių – metalinės, perlamutrinės sagos, likusios nuo mirusiųjų aprangos. Dalis mirusiųjų buvo išlydėti su galvos apdangalais iš įvijinių siūlų ir karoliukų. Kapuose rasta daug mažyčių smeigtukų galvos, krūtinės, kojų srityse. Galima numanyti, kad jais buvo sudaigstytas iki šių dienų neišlikęs audinys ar puošmenos. Anuomet dar buvo gaji mirusiųjų laidojimo tradicija dedant į kapą monetas. Jų rasta tiek duobės užpilde, tiek ant mirusiojo kairiojo žastikaulio. Išskirtinis ir kol kas vienintelis Klaipėdos bažnyčių archeologijoje žinomas atvejis, kai mirusysis palaidotas su auskarais.
. M. Rapkevičiūtės nuotr..jpg)
1 nuotrauka: Įkapės. Auskarai iš kapo nr. 45. M. Rapkevičiutės nuotr.
2 nuotrauka: Įkapės. Galvos apdangalo fragmentai. M. Rapkevičiutės nuotr.
3 nuotrauka: Įkapės. Galvos puošmenos fragmentas iš kapo Nr. 45. 2021 m. archeologiniai tyrimai. M. Rapkevičiūtės nuotr.
4 nuotrauka: Įkapės. Moters kapo Nr. 45 auskarai. 2021 m. archeologiniai tyrimai. M. Rapkevičiūtės nuotr.
5 nuotrauka: Įkapės. Moters kapo Nr. 45 galvos apdangalo puošmenos. 2021 m. archeologiniai tyrimai. M. Rapkevičiūtės nuotr.
6 nuotrauka: Įkapės. Moters kapo Nr. 50 auskarai, 2021 m. archeologiniai tyrimai. M. Rapkevičiūtės nuotr.
7 nuotrauka: Įkapės. Smeigtukai (karsto įrengimo elementai). M. Rapkevičiūtės nuotr.
Mediniai karstai
Mirusieji buvo guldomi į medinius trapecijos formos karstus. Sprendžiant iš geriau išlikusių pavyzdžių, prie abiejų šonų buvo pritvirtinta po tris, rečiau po dvi rankenas. Kartais jų būta ties galvūgaliu ir kojų sritimi. Mažos adatėlės ir smeigtukai prie karstų šoninių lentų viršaus, tikėtina, naudoti vidaus puošmenoms pritvirtinti. Neeiliniu kapo puošnumu išsiskyrė tik vienas karstas: jo išorė išpuošta audeklu, prismaigstytu kniedėmis, viduje – ant karsto priekinės lentos – metalinė augaliniu raštu ornamentuota plokštė. Neabejojama, kad taip išlydėtas ypatingas ano meto Klaipėdos bendruomenės narys.
. Klaipėdos universiteto nuotr..JPG)
1 nuotrauka: Karsto rankena (C formos). Klaipėdos universiteto nuotr.
2 nuotrauka: Karsto rankena. 2021 m. archeologiniai tyrimai. A. Dudanavičiaus nuotr.
3 nuotrauka: Karsto rankena. Klaipėdos universiteto nuotr.
4 nuotrauka: Karsto rankena.Klaipėdos universiteto nuotr.
5 nuotrauka: Karsto rankenos fragmentas. 2021 m. archeologiniai tyrimai
Perkelti palaikai
Istoriniai duomenys byloja, kad, bažnyčią perkėlus iš ankstesnės vietos į Turgaus g. 24, buvo perkelta ir dalis ten buvusių palaikų. Minima, kad 1701 m. miręs diakonas Johannas Heinrichas Griesingeris iš pradžių buvo palaidotas senojoje Vokiečių bažnyčioje, bet pašventinus naująją, jo palaikai buvo perkelti ir palaidoti kartu su vėliau mirusios žmonos palaikais. Įdomu pažymėti, jog tirdami anos bažnyčios kriptą archeologai ją aptiko tuščią. Svarbesnių asmenų perlaidojimą liudija rastas XVII a. epitafinės plokštės fragmentas, rodantis jį priklausius Klaipėdos tvirtovės gubernatoriui ir komendantui Adamui Valentinui von Redernui (1589−1653).
Palaidojimai už bažnyčios ir miesto ribų
1706 m. pastačius Miesto bažnyčią, parapijiečius netrukus užklupo sunkmetis, nusinešęs ypač daug gyvybių. Remiantis Šv. Jono parapijos bažnytine Mirčių (palaidojimų) metrikų knyga (vok. Beerdigungen Buch), apimančia 1706−1773 m. pil dymo laikotarpį, žinoma, kad 1706−1707 m. mirtingumas šoktelėjo net apie 26 proc. Manoma, kad tam įtakos turėjo itin šalta tų metų žiema, nederlius, badmetis. Antrasis didelis mirtingumo šuolis parapijoje fiksuotas 1709 m. spalio mėnesį. Jis siejamas su maro epidemija, kuri tuo metu plito Šiaurės rytų Europoje. Maro epidemijos proveržis, remiantis mirčių registracijos įrašais, įvyko 1710 m. ir tęsėsi penkis mėnesius (nuo rugpjūčio iki lapkričio). 1709−1711 m. epidemija, dar vadinama Didžiuoju maru, vien Klaipėdos valsčiuje nusinešė 12 689 gyventojus. 1709-aisiais, pirmais maro epidemijos Klaipėdos mieste metais, Mirčių knygoje fiksuotos 122 mirtys, iš kurių 70 mažamečių vaikų (jų mirtys sudarė beveik 60 proc. visų tais metais palaidotųjų), moterų − apie 23 proc., vyrų − apie 17 proc. Vaikai knygoje įvardijami skirtingai: Kindlein, Kindchen arba Kind, tikėtina, skiriant pagal amžiaus grupes. Nutilę vardai Jauniausių parapijiečių vardai mirties (palaidojimo) metrikoje nebūdavo nurodomi − fiksuotos tik laidotuvių apeigų datos ir tėvo (-ų) pavardės: 1706 metų balandžio 1 dieną „...palaidotas Peterio Bercleno vaikas ( (Pagal M. Kontrimės 2019 m. tyrimus).
Vykdant archeologinius tyrimus praeivių akys krypo ne tik į skeletus, bet ir archeologų rastus palaidus kaulus. Pastarieji mums yra akivaizdus įrodymas, kad bažnyčios aplinkoje vyko destrukcinės veiklos, padariusios žalos mirusiųjų palaikams. Dalis kapų buvo pažeisti rekonstruojant bažnyčią XX a. pirmojoje pusėje, įrengiant orinio šildymo sistemą. Palaidojimai nukentėjo ir 1946–1947 metais, vykdant nugriautos bažnyčios teritorijos niveliavimo darbus, statant menkaverčius pastatus bei tiesiant požemines komunikacijas.
Kapų tyrimų sąlygos archeologų nelepino. Molyje palaidotus mirusiuosius kruopščiai nuvalyti buvo sudėtinga dėl gruntą sausinančios saulės, lietus kapus versdavo tikra klampyne. Archeologų komanda nuoširdžiai dėkoja prisijungusiems savanoriams, studentams, padėjusiems valyti ištrauktus kaulus ir paruošti antropologiniams tyrimams.
1 nuotrauka: Radiniai. Knygos užsegimo elementas iš kapų duobių užpildo. A. Dundanavičiaus nuotr.
2 nuotrauka: Radiniai. Kryželio fragmentas iš kapų duobių užpildo. A. Dundanavičiaus nuotr.
3 nuotrauka: Radiniai. Monetos iš kapų duobių užpildo. A. Dundanavičiaus nuotr.
4 nuotrauka: Radiniai. Smeigtukai iš palaidojimų horizonto. 2021 m. archeologiniai tyrimai. A. Dudanavičiaus nuotr.
Tekstas rengtas pagal archeologinių tyrinėjimų ataskaitas: NABAŽAITĖ, R. Klaipėdos senamiesčio (u. k. 16075) teritorijos, Turgaus g. 24 Šv. Jono bažnyčios (u. k. 42597) 2020-2022 m. detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaitos. MLIM, 2021-2023.