Informuojame, jog svetainėje yra naudojami slapukai (angl. cookies)
Sutikdami, paspauskite mygtuką 'Sutinku'.
Sutikimą bet kada galėsite atšaukti ištrindami įrašytus slapukus savo interneto naršyklės nustatymuose.
Tęsdami naršymą svetainėje jūs sutinkate su slapukų naudojimo sąlygomis.

Palaidoti miestiečiai

 

Archeologų vizitas Šv. Jono bažnyčios teritorijoje suteikė nekasdienę galimybę bent fragmentiškai pažinti čia palaidotus miestiečius, kadais išlydėtus į paskutinę kelionę. Laidota čia buvo tankiai, iki pat XVIII a. pabaigos, kol įsigaliojo to neleidžiantis draudimas. Kapinės uždarytos 1781 m. Kiek čia guli palaikų, šiuo metu negali pasakyti nei archeologai. Iki 2021 m. palaidojimai bažnyčios viduje ir šventoriuje nebuvo tirti sistemingai. Pradėjus detaliai tyrinėti bokšto statybai reikiamą sklypo dalį, mirusiųjų skeletų rasta 61 (R. Nabažaitė 2020-2021 m. tyrimai). Iš ankstesnių tyrimų žinoti dar 6 (V. Žulkus, R. Sprainaitis). Bendras jų kiekis gali siekti per kelis šimtus. Istoriniai duomenys byloja, kad perkėlus Šv. Jono bažnyčią į šią vietą, buvo perkelta ir dalis ten buvusių palaikų. Tačiau kurioje vietoje jie tiksliai ilsisi, nei istorikai, nei archeologai negali pasakyti. Johannas Heinrichas Griesingeris (1701 m.) – diakonas yra vienas jų, kartu su vėliau mirusios žmonos palaikais perlaidotas Šv. Jono bažnyčios aplinkoje. Svarbu pažymėti, kad bažnyčios viduje buvo laidojami garbingiausi evangelikų liuteronų bendruomenės nariai, o jos šventoriuje – visi vietos parapijiečiai. Kurį laiką čia buvo pagrindinė miestiečių laidojimo vieta, tad atsisveikinimo procesijų miesto širdyje netrūko. Intensyviai laidota todėl, kad XVIII a. pirmoje pusėje vykdant gynybinių įtvirtinimų plėtrą buvo uždarytos senosios miesto kapinės (prie dabartinio senojo turgaus). Ant jų supiltas bastionas iki šiol storu žemės patalu saugoja išėjusių Klaipėdos gyventojų amžinąją buveinę. Iki Didžiojo miesto gaisro 1854 metais bažnyčios šventoriuje veikusios kapinės buvo apjuostos lentų tvora, o 1740 metais imta statyti mūrinę. Po bažnyčios rekonstrukcijos šventoriaus tvora nugriauta, vietovė vizualiai susijungė su greta buvusiomis gatvėmis, suformuodama didelę miesto aikštę. 

 

Šių dienų klaipėdiečiai, matydami atkastus mirusiųjų skeletus, dažniausiai klausia, kas čia palaidoti ir ar randama aukso? 

Nors archeologai arčiausiai gali priartėti prie mirusiojo palaikų, tačiau identifikuoti konkretų asmenį, nesant specifinių įrašų, kitų šaltinių nuorodų, galimybių nėra. Per karą ar pokariu sunaikintos, išnešiotos antkapinės plokštės, epitafijos taip pat nepaliko pėdsakų, o dokumentais fiksuotas palaidotųjų asmenų sąrašas yra trumpas. Yra žinoma, kad čia ilsisi lenkų magnato iš Žemaitijos, fundavusio bažnyčios altorių, sužadėtinė Anna Reimorowna, palaidota po altoriumi. 1741 m. bažnyčioje atgulė panelė von Borck, o 1749 m. kapitono našlė Juliane Zedmer bei 1772 m. Christina Wilhelmina von Brabänder. Minimas Rusijos laivyne tarnavusio pulkininko Jürgeno von Kruses palaidotas sūnus (1761 m.), o priešais bažnyčios altorių – vieta, skirta von Rummel giminei. Archeologai rado ne vieną galimą šeimos kapavietę, kurią nusako vienas šalia kito sulaidoti mažamečiai ir suaugusieji, tačiau kol kas visi jie arčiau bokšto. Altorinė dalis archeologiškai dar netyrinėta, Rummel giminės palaidojimo tradicijos bus atskleistos tik ateityje. Reikia tikėtis, kad tuomet pavyks sužinoti, ar bažnyčioje būta rūsių, apie kuriuos vis užsimena istorinių šaltinių nuotrupos. Šiuokart archeologiniai tyrimai to patvirtinti dar negali. Bent arčiau bokšto mirusieji laidoti tiesiog po bažnyčios grindimis. 

Ką apie rastus mirusiuosius papasakos antropologai, teks palaukti, kol bus atlikti lyties, amžiaus, gyvensenos, sveikatos rodiklių laboratoriniai tyrimai. Žmonių kaulai šiuo metu kruopščiai tyrinėjami Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kur bus saugomi iki bažnyčios atstatymo ir perlaidojimo. 

 

O dabar grįžkime prie antrojo klausimo – ar archeologai randa aukso?  Deja deja… 

Tyrinėtose vietose aukso nebuvo rasta. Nors tikėtis, kad į amžinojo poilsio kelionę mirusieji galėjo būti išlydėti su puošmenomis, yra pagrindo. Štai ankstesnės Šv. Jono bažnyčios (1562–1706), ant kurios pamatų vėliau iškilo saldainių fabrikas, vietoje rasta kapų, turtingų aukso žiedų. Jie eksponuojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus naujausioje ekspozicijoje „Miestas“. Tačiau atstatomos bažnyčios vietoje mirusiųjų laidosena prabanga nepasižymėjo. Sprendžiant iš 61 ištirto kapo susidaro vaizdas, kad XVIII a. laidota kukliau. Tarp 19-je kapų rastų įkapių – metalinės, perlamutrinės sagos, likusios nuo mirusiųjų aprangos. Dalis mirusiųjų buvo išlydėti su galvos apdangalais iš įvijinių siūlų ir karoliukų. Kapuose rasta daug mažyčių smeigtukų galvos, krūtinės, kojų srityse. Galima numanyti, kad jais buvo sudaigstytas iki šių dienų neišlikęs audinys ar puošmenos. Anuomet dar buvo gaji mirusiųjų laidojimo tradicija dedant į kapą monetas. Jų rasta tiek duobės užpilde, tiek ant mirusiojo kairiojo žastikaulio. Išskirtinis ir kol kas vienintelis Klaipėdos bažnyčių archeologijoje žinomas atvejis, kai mirusysis palaidotas su auskarais. 

 

Mirusieji buvo guldomi į medinius trapecijos formos karstus. Sprendžiant iš geriau išlikusių pavyzdžių, prie abiejų šonų buvo pritvirtinta po tris, rečiau po dvi rankenas. Kartais jų būta ties galvūgaliu ir kojų sritimi. Mažos adatėlės ir smeigtukai prie karstų šoninių lentų viršaus, tikėtina, naudoti vidaus puošmenoms pritvirtinti. Neeiliniu kapo puošnumu išsiskyrė tik vienas karstas: jo išorė išpuošta audeklu, prismaigstytu kniedėmis, viduje – ant karsto priekinės lentos – metalinė augaliniu raštu ornamentuota plokštė. Neabejojama, kad taip išlydėtas ypatingas ano meto Klaipėdos bendruomenės narys. 

 

Praeivių akys krypo ne tik į skeletus, bet ir archeologų rastus palaidus kaulus. Pastarieji mums yra akivaizdus įrodymas, kad bažnyčios aplinkoje vyko destrukcinės veiklos, padariusios žalos mirusiųjų palaikams. Dalis kapų buvo pažeisti rekonstruojant bažnyčią po didžiojo gaisro, XX a. pirmojoje pusėje, įrengiant orinio šildymo sistemą. Palaidojimai nukentėjo ir 1946–1947 metais, vykdant nugriautos bažnyčios teritorijos niveliavimo darbus, statant menkaverčius pastatus bei tiesiant požemines komunikacijas.

 

Kapų tyrimų sąlygos archeologų nelepino. Molyje palaidotus mirusiuosius kruopščiai nuvalyti buvo sudėtinga dėl gruntą sausinančios saulės, lietus kapus versdavo tikra klampyne.  Archeologų komanda nuoširdžiai dėkoja prisijungusiems savanoriams, studentams, padėjusiems valyti ištrauktus kaulus ir paruošti antropologiniams tyrimams. 

 

Tekstas rengtas pagal NABAŽAITĖ, R. Klaipėdos senamiesčio (u. k. 16075) teritorijos, Turgaus g. 24 Šv. Jono bažnyčios (u. k. 42597) 2020 m. detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaita. MLIM, 2021.