Archeologija
Švento Jono bažnyčios sklypas po Antrojo pasaulinio karo, laimei, patyrė mažai transformacijų. Nors laikai buvo tokie, kad apie vokišką palikimą ir bažnyčias geriau buvo garsiai nekalbėti, tačiau pokariu naujieji miesto gyventojai dar matė didingos bažnyčios griuvėsius, kuriuose žaidė aplink gyvenę naujakurių vaikai. Vėliau toje vietoje iškilo universalinė parduotuvė su viešaisiais miesto tualetais. Tuos laikus menantys klaipėdiečiai liudija virtuvėse juokaudavę, jog ne veltui pastatas medinis – tikrai bus nugriautas. Taip ir atsitiko.
Kas ir kodėl tyrinėjo
Archeologų dėmesys senosioms Klaipėdos bažnyčioms brendo jau seniai, tačiau jų pažinimą ribojo sovietmečiu pastatyti įvairiausi ūkiniai, gamybiniai, gyvenamieji pastatai. Tad Šv. Jono bažnyčios vietoje, nugriovus parduotuvę, atsivėrė galimybė tyrinėjimams. Pirmieji kasinėjimai vykdyti dar 1970–1974 metais, kai archeologijos samprata Klaipėdoje tik formavosi, o kasinėjimų senamiestyje būta dar mažai. Vykdant šilumos tinklų tiesimo darbus, kurių dalis kirto Šv. Jono bažnyčios istorinę vietą, Vladas Žulkus atliko žvalgymus ir surinko pirmuosius duomenis apie bažnyčios pastatą ir ten esančius žmonių palaikus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1994–1995 metais darbo ėmėsi jau anapilin iškeliavęs archeologas Raimondas Sprainaitis (1956–1998). Tikslinėse vietose ištyręs plotus, jis nustatė buvusios Šv. Jono bažnyčios dydį ir kontūrus, kurie vėliau pažymėti gyvatvore (dalis jos likusi iki šiol). Be pamatų, buvo atidengta keletas kapaviečių, sužinota šis tas apie XVI – XVII a. laikotarpį, kai Vokiečių bažnyčia stovėjo visai kitoje vietoje.
Po ilgos pertraukos į Šv. Jono teritoriją 2012 metais vėl grįžo archeologai. Ruošiantis atstatomos bažnyčios kertinio akmens pastatymo ceremonijai, šioje vietoje žvalgymus atliko Raimonda Nabažaitė. Įsisiūbavus realiems Šv. Jono bažnyčios atstatymo pasiruošimo darbams, suprasta, kad istorinės bažnyčios sklypo ribos neatitinka galiojančio detaliojo plano sprendinių. Patikslinimui užsakyti nedidelės apimties tyrimai, kuriuos 2018 metais vykdė Jurgis Sadauskas. 2020 metais, paskelbus Šv. Jono bažnyčios atstatymą valstybinės reikšmės projektu, pradėti sistemingi archeologiniai kasinėjimai, kuriais rūpinasi Klaipėdos universitetas, vadovaujant archeologei Raimondai Nabažaitei (Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas). 2020–2021 metais ištirta didžioji dalis bažnyčios bokšto statybai reikalingo ploto. Šiam atkūrimo etapui būtinus kasinėjimus planuojama užbaigti 2022 metais. Vėliau vietovė bus perduota bokšto statytojams. Likę vietos tyrimai priklausys nuo antrojo bažnyčios statybos etapo.
Kas liko iš didingos Šv. Jono bažnyčios?
„Netekčių archeologija“ – taip 2020 m. tyrimų rezultatus apibūdinusi archeologė Raimonda Nabažaitė įvardijo pokariu vykusį bažnyčios griuvėsių valymo procesą, po kurio žemės sluoksniuose nugulė tik labai maži didingos bažnyčios reliktai. Sugriuvusios bažnyčios sienos, kolonos, matyt, buvo išnešiotos, iš naujo panaudotos, o jų įamžinimas pokario fotografijose taip ir liks nepasiekiamu tikslu archeologams. Nepajudinti liko tik pamatai. Tiriant 606 kv. m dydžio plotą, visiškai buvo atidengti bokšto, daliniai sienų pamatai, juose išmūrytų kontraforsų (6 vnt.) vietos. Iš žinomų 12 kolonų šiuo metu atkastos keturios: dvi vidaus ir dvi puskolonės. Laimei, griuvėsių valymas mažai kliudė čia palaidotų miestiečių kapus, kurie ištirti ir iškelti antropologiniams tyrimams (sužinoti daugiau...). Nors tikėtasi rasti daugiau autentiškų bažnyčios detalių, jų kiekis kuklus: apie didingos bažnyčios laikus liudija plytų nuolaužų krūva, masyvios akmeninės kolonos bei cementuotų keraminių arkų dalys, įvairių architektūrinių detalių nuolaužos, bespalvio ir spalvoto lakštinio langų stiklo šukės, švininių langų rėmelių liekanos, geležiniai durų vyriai, durų ir langų rankenų dalys. Nuardytos net grindys, skyrusios mirusiųjų ir gyvųjų ribas. Sprendžiant iš likusių fragmentų, jos buvo įrengtos naudojant akmenų plokštes, kai kur išklijuotos 1854–1923 metų gamybos vokiškomis „Rieff Bauer Merzig“ plytelėmis.
Archeologiniai duomenys patvirtina, kad ikikarinė bažnyčia buvo dengta skalūnine stogo danga. Lietaus nutekėjimo problemos spręstos cinkuotais, keraminiais, geležiniais vamzdžiais. Istoriškai dokumentuotą bažnyčios modernizavimą liudija rastos porcelianinės elektros instaliacijos detalės ir instaliacinių laidų liekanos. 1931 metais Šv. Jono bažnyčioje buvo įvesta elektra. Atrodo, kad žvakės naudotos tik liturginėms apeigoms.
Vienas įstabiausių artefaktų Šv. Jono bažnyčios viduje – žemiau grindų lygio rasta orinio šildymo sistemos dalis. Pagal istoriko V. Safronovo atliktą istorinį tyrimą, „Maldos namai turėjo autonominę šildymo sistemą. Iš pradžių pastatas šildytas dujomis, bet 1925 m. rudenį šildymo įranga ir sistema buvo pakeista. Nuspręsta įdiegti rentabilesnę cirkuliuojančio oro šildymo sistemą, kurią suprojektavo vietinis inž. Marxas, o įrengė vietinė firma „Otto & Co.“. Įrangą, pargabentą iš Roterdamo, tiekė žinoma kondicionavimo ir šildymo įrangos gamintoja „K. Thomsen & Co.“ iš Kopenhagos.“ Ateityje tikimasi šios sistemos likučius eksponuoti atstatytos bažnyčios grindyse.
Bažnyčia iki 1854 metų gaisro
Gal atstatomos bažnyčios siluetui laikotarpis iki 1854 m. gaisro nėra toks aktualus, bet nevalia užmiršti, kad neogotikinė Šv. Jono bažnyčia iškilo ant čia stovėjusios iki gaisro bažnyčios pamatų. Archeologiniai tyrimai patvirtina, kad senosios bažnyčios pamatai liko tie patys, antžeminė dalis nuo grindų iki bokšto viršūnės išliko tik smulkių apdegusių griuvenų pavidalu – akmeninių grindų plokščių, mūro plytų (viena iš jų su šuns pėdos įspaudu), bespalvio ir spalvoto lakštinio langų stiklo, švininių langų rėmelių. Stogas buvo klotas čerpėmis (kai kurių jų gūbriai ženklinti įspausta širdele su pusmėnuliu viduryje, žvaigždute, apskritimu su raidėmis „SP“ viduryje). Rastos ir geležinių kaltinių vinių liekanos. Tarp griuvenų pakliuvo ir 17(43?) metų Prūsijos karaliaus Friedricho II šilingas bei kaolino pypkių kotelių nuolaužos.
Vietovė iki bažnyčių statybos. Kuo čia dėtos odų atraižos?
Archeologų pasakojimas apie laikotarpį iki bažnyčios statybos iš esmės skiriasi nuo istorikų. Tik archeologai, analizuodami sluoksnius, turi galimybę suprasti, kaip žmogus šią vietovę tvarkė, kol prisijaukino, kaip sprendė problemas, kol sukūrė tokį miestą, kuriame norėjo gyventi. Visų pirma, Klaipėda buvo drėgna klampynė, nuo kurios prasidėjo miesto augimas. Pirmasis miesto gyvenimas yra nei daug, nei mažai – 3 metrų gylyje. Kaip jo gyventojai pergudravo drėgną vietovę? Archeologai atsakymą į šį klausimą rado tiesiai po kojomis. Gausiai supiltos odų atraižos buvo naudojamos vietovei nusausinti, ant jų buvo vaikštoma ruošiant vietą statyboms. Pagal tyrimų rezultatus, senąjį užstatymą palietė ne vienas gaisras (istoriškai jų dokumentuojami trys: 1678 m., 1540 m., 1520 m.). Tikslus atskirų statinių datavimas paaiškės atlikus dendrochronologinius tyrimus. Kol kas daugiausiai susidomėjimo kelia atidengti du monumentalūs pastatai, tiksliau, jų likę mūriniai pamatai su rostverku. Pamatų įrengimas nenusileidžia Klaipėdos bažnyčioms, o dydis – visuomeniniams statiniams. Kokia jų tikroji funkcija, dar nėra aišku.
Pastatai sudegė per 1678 metų gaisrą, po kurio sklypas, šiuolaikiniais terminais kalbant, rezervuotas Vokiečių bažnyčios statybai. Šiuo metu Klaipėdos universitete radiniai dokumentuojami, po to informacija bus atnaujinta radinių istorijomis ir nuotraukomis.
Parengta pagal:
NABAŽAITĖ, Raimonda. Klaipėdos senamiesčio (u. k. 16075) teritorijos, Turgaus g. 24, Šv. Jono bažnyčios (u. k. 42597) 2020 m. detaliųjų archeologinių tyrimų ataskaita (taip pat papildyta 2021 m. tyrimų pažymos duomenimis). Klaipėda: Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas.